Psichiatrai pradeda kalbėti apie naują asmenybės tipą, vadinamą „otrovertu“.
Jiems patinka žmonės, bet tik tinkamomis dozėmis. Jie gali būti socialūs, įsitraukiantys, net kalbūs tam tikrą laiką. Tačiau po to jiems reikia ramybės, kad „atsistatytų“, kitaip jaučiasi išsekę.
Tokie žmonės netelpa į „introverto“ ar „ekstraverto“ rėmus. Vienomis dienomis jie siekia ryšio, kitomis – jo visiškai vengia. Jų energija labiau priklauso nuo situacijos nei nuo asmenybės etikečių.
Jie renkasi bendravimą, o ne jo vaikosi. Nekalba vien tam, kad užpildytų tylą. Kai bendrauja, tai daro sąmoningai ir dažniausiai prasmingiau.
Šie individai yra pastabūs socialinėse situacijose. Net dalyvaudami, dalis jų stebi elgesio modelius ir žmones. Tai leidžia jiems gerai „skaityti“ kitus.
Po bendravimo jiems reikia erdvės. Net malonūs pokalbiai po kurio laiko gali varginti.
Laikas vienumoje padeda jiems viską apdoroti ir atgauti jėgas.
Otrovertai dažnai būna nesuprasti. Vieni juos laiko atvirais, kiti – atsiribojusiais.
Iš tiesų jie tiesiog kitaip valdo savo energiją. Jie greitai atsiveria, bet taip pat greitai atsitraukia. Tam tikru momentu gali būti labai išraiškingi ir įtraukiantys. Tačiau sumažėjus socialinei energijai, jie gali netikėtai nutilti.
Tokie žmonės nemėgsta priverstinio ar paviršutiniško bendravimo. „Small talk“ juos vargina, jei užsitęsia. Jie renkasi tikrus, prasmingus pokalbius.
Saugo savo energiją to neaiškindami. Gali atšaukti planus arba išeiti anksčiau be ilgų paaiškinimų. Tai nėra nepagarba – tai savireguliacija.
Jie jaučiasi patogiai būdami nesuprasti. Nesistengia atitikti visų lūkesčių. Laikui bėgant priima, kad ne visi supras jų būdą. Užmezga gilų ryšį su labai nedaug žmonių. Gali pažinoti daug, bet pasitiki tik keliais. Gylis jiems svarbesnis nei bendravimo dažnumas.
Otrovertai gerai funkcionuoja trumpais socialiniais „pliūpsniais“. Gali būti pasitikintys savimi, linksmi ir įsitraukę, kai reikia, tačiau be poilsio negali ilgai išlaikyti tokios energijos
