|
|
|
|
|||
Ką pasiektų moteris, jei nebūtų sulaikyta kaltės jausmo?
Motinystė dažnai apibrėžia moterį. Visuomenė tyliai (arba labai garsiai) sako: „Gera mama visada renkasi vaikus“. Bet kas, jei moteris vieną dieną pasielgtų kitaip? Ne tam, kad pabėgtų. Ne dėl to, kad nemyli. O todėl, kad pasirinko dar ir save.
Kas, jei moteris nuspręstų, kad jos profesinis pašaukimas nėra mažiau svarbus nei motinystė? Kad jos idėjos, talentai ir ambicijos nusipelno ne likučių nuo dienos pabaigos, o pilnos erdvės, dėmesio ir laiko.
Kas, jei ji – pasitikėdama, ne bijodama – paliktų vaikus vyrui? Leistų jam tapti tikru tėvu, o ne tik „pagalbininku“. Ir išvažiuotų į stažuotę. Sukurtų verslą. Dirbtų viršvalandžius ne todėl, kad reikia, o todėl, kad nori. Grįžtų į universitetą. Pradėtų naują projektą.
Ar tai būtų egoizmas?
Ne. Tai būtų brandi, sąmoninga partnerystė. Tikras lygiavertiškumas. Tai būtų drąsi žinia – kad moters profesinė tapatybė yra ne mažiau svarbi nei jos motinystė. Ir jei ši moteris nebūtų nuolat tempiama kaltės jausmo – kaip toli ji nueitų?
Galbūt į vadovų lygį. Galbūt taptų mentorė, keistų sistemą iš vidaus. Galbūt sukurtų inovaciją, kuri palengvintų gyvenimą šimtams kitų motinų.
Tai nebūtų pasitraukimas. Tai būtų grįžimas į save – kaip į šaltinį, o ne likutį.
Ar mes pasiruošę priimti tokią moterį? O gal svarbiau – ar ji pasiruošusi priimti tokią save?
|
|
|||
