Savirealizacijos tema šiuo metu yra aktuali kaip niekad. Susimąstyti priverčia nepasitenkinimo jausmas ir mintys, kad tai, ką darau, man nepatinka, nesuteikia prasmės, yra nuobodu ir neįdomu. Natūraliai tokioje būsenoje kyla noras kažką pakeisti – darbo vietą, pobūdį, darbo formą ar profesiją. Tačiau išoriniai pokyčiai retai išsprendžia vidines problemas. Kad geriau suprastume, ką daryti esant tokioje būsenoje, išsamiau panagrinėkime, kas yra savirealizacija?
Savirealizacija tapo tyrinėjimo objektu XXa. viduryje. Ją tyrinėjo tokie psichologai kaip K. Jungas, A. Maslow, R. May ir kiti. Šiame straipsnyje pateiksime kelias jų mintis bei remsimės Lietuvos žmonių patirtimi bei nuomone apie savirealizaciją. Vienoje „Facebook“ grupėje atlikome apklausą, prašydami atsakyti į klausimą „Kas Jums yra savirealizacija?“. Taigi, panagrinėkime svarbiausius aspektus, kuriuos išskyrė apklausos dalyviai.
Visų pirma, savirealizacija – tai savęs išraiška ir realizavimas. „Galimybė išreikšti savo gebėjimus (resursus) kūrybiškai, fiziškai ir protiškai“. Kas gi tas „Aš“, kuris nori būti išreikštas? A. Maslow šią dalį matė kaip asmens siekį augti, atrasti ir išreikšti savo individualumą, o savirealizaciją – kaip poreikį. K. Jungas vadino „Savastimi“ ir ją apibūdino kaip vedantį principą, vidinės krypties ir tikslo šaltinį. Jo matymu, Savastis nėra mūsų, ji yra mums duota skolon, turi transcendentinį pradą ir bando realizuoti save per mus.
Tačiau svarbu nepamiršti, kad Tikrasis Aš, bandantis save išreikšti, remiasi labai paprastais žemiškais dalykais. Tai tas pats „Aš“, kuris nori valgyti, kažką sako artimam žmogui ir laukia reakcijos, kuris mėgsta linksmintis, bet grįžęs iš darbo 20val. vakaro jaučiasi per daug pavargęs. Savirealizacija remiasi gebėjimu išgirsti ir išpildyti savojo „Aš“ prašymus. Jeigu aš negirdžiu, kad mano kūnas jau dvi valandas prašosi į tualetą, kaip aš galėsiu išgirsti, kokios krypties gyvenime jis nori laikytis?
Antras svarbus savirealizacijos aspektas siejasi su savo norų realizavimu ir pasitenkinimu. Apklausos dalyviai juos mini ne kartą: „savo norų, troškimų, jausmo, kas iš tikro esi, pavertimas realybe“, „kai gali užsiimti tuo, kas gerai gaunasi ir malonu tai daryti“, „asocijuojasi su užsiėmimu, suteikiančiu didžiausią pasitenkinimą ir džiaugsmą“. Čia svarbu atskirti savirealizacijai būdingą pasitenkinimą.
Kad geriau jį suprastume, remkimės E. Eriksono vystymosi stadijų aprašymu. Pirmoje stadijoje – kūdikystėje – mums yra svarbiausia patirti pasitenkinimą iš to, ką gauname iš išorės, kad kažkas patenkintų mūsų poreikius ir norus. Toks pasitenkinimas parodo, kad kažkas mus myli ir rūpinasi, ir formuoja pamatinio pasitikėjimo jausmą. Kai šis rezervuaras užpildytas (nuo 2m.), svarbesniu pasitenkinimo šaltiniu tampa dalykai, kuriuos įvaldome – mūsų kūno funkcijos (išmokstame vaikščioti, bėgti, šokti), aplinkos aspektai (išmokstame naudotis šaukšteliu, važiuoti dviračiu), kompetencijos (išmokstame padėti padengti stalą, apginti vartus žaidžiant futbolą). Kalbant apie savirealizaciją, pasitenkinimą galime suprasti kaip rodiklį, rodantį, kokią veiklą verta pasirinkti. Jai būdingas pasitenkinimas susideda iš mūsų prigimtinių gebėjimų, įgytų žinių ir patirties, pozityvaus pastiprinimo ir kitų veiksnių mišinio. Pastarasis rodo, kad veikla patinka, nes joje sekasi, joje jaučiamės geri, ji suteikia ne tik momentinį malonumą, bet ir platesnį kompetencijos, pripažinimo, savo išskirtinumo jausmą.
Trečias svarbus aspektas yra aktyvumas. „Kai žmogus išlaisvina kokį jam būdingą talentą, darydamas jam asmeniškai vertingiausią dalyką, veiksmą, daiktą.“ Apklausos dalyvių nuomonę papildo psichiatras ir psichoanalitikas J. F. Masterson: „Pasitenkinimas nuo bet ko, ką darome, numano įsitraukimą.“ Savirealizacija neatsiejama nuo aktyvaus įsitraukimo, jį galima tik atrasti, bandant kažką daryti. Kiekviena veikla mus panardina į patirtį, pvz., važiuojant dviračiu užmiesčio keliu, jaučiame gausybę aplinkos poveikių ir kūno pojūčių, tačiau kitiems tuo pačiu keliu važiuojantiems dviratininkams ta patirtis bus skirtinga. Būtent ji leis mums suprasti, ar norėsime šį veiksmą pakartoti.
Drąsos ir disciplinos poreikis siekiant daryti dalykus atveda mus prie ketvirto aspekto – atsakomybės. „Savirealizacija – tai meilė sau, nes jei myli save, tai ir stengiesi siekti kuo geriausio rezultato. Tai atsakomybė prieš save patį už savo gyvenimą,“ – parašė apklausos dalyvis. Jam pritaria ir garsūs psichologai. K. Jungas mini, kad kelias į individuaciją (naudojama sąvoka artima savirealizacijai) turi būti sąmoningas žmogaus pasirinkimas ir jo aktyvūs veiksmai jos siekiant. A. Maslow tvirtina, kad žmogaus atsakomybė prieš save – patenkinti savirealizacijos poreikį, reiškia pilnai realizuoti žmogui suteiktą potencialą. Matome, kad savirealizaciją tyrinėję žmonės ją matė kaip galimybę duotą kiekvienam, kaip didžiausią privilegiją ir atsakomybę prieš save, kaip meilės sau formą.
Šioje vietoje skaitytojas, ieškantis ir nerandantis savirealizacijos, turėtų susinervinti: atsakomybė jam uždėta, bet atsakymų, kur tos savirealizacijos ieškoti – nėra. Tam, kad atsirastų paminėkime penktą aspektą – savirealizacija nėra galutinis taškas, ji yra procesas ir kryptis. Vienas iš apklausos dalyvių paminėjo, jog ji apima „pastovų mokymąsi ir siekimą gerinti įgūdžius bei žinias“. Galutinės savirealizacijos neišeina pasiekti, nes ji nėra tikslas, ji yra poreikis, toks pat poreikis, kaip ir valgymas. Juk negalime prisivalgyti vieną kartą visam gyvenimui! Kiekvieną gyvenimo sekundę kažkas nepažintas mumyse siekia save realizuoti. Padaryti tai jis gali įvairiais būdais – kažkuo domėdamasis ir mokydamasis, kažką kurdamas, kažką pasakydamas. Patenkinus šį impulsą, atsiranda naujas. Vakar aš norėjau išmokti groti pianinu, šiandien noriu pagroti artimiesiems, rytoj galbūt svajosiu apie koncertą. Šiame pavyzdyje savirealizacija nebūtų noras tapti žymiu muzikantu, kaip tik jis neturi nieko bendro su savęs realizacija, nes didžiąja dalimi siekia pritarimo iš išorės. Šiame pavyzdyje savirealizacija – tai savo vidinio pianisto auginimas – nuo muzikinės notacijos įvaldymo iki muzikinio kūrinio perteikimo kitiems taip, kaip tik šis žmogus gali perteikti.
Ir taip mes perėjome prie dar dviejų, vienas nuo kito neatsiejamų aspektų. Savirealizacija reikalauja adresato. Kad kūrinys būtų išgirstas, reikalingas klausytojas. Savirealizacija negali vykti vakuume, nes tokiu atveju ji neturėtų prasmės. Prasmė ir naudingumas – tai savotiškas savirealizacijos variklis, įtampa, palaikanti jos energiją. O prasminga veikla gali būti tuomet, jei ji kažką keičia – kitų žmonių ar pasaulio gyvenime. „Savirealizacijos procesas yra transformuojantis, vedantis į gilesnį savęs ir savo vietos pasaulyje supratimą,“ – rašė K. Jungas.
Adresato aspektas yra labai paslaptingas. Mūsų savirealizacijos adresatais tampa konkretūs žmonės, bet kuriame mes dar ne jiems, o įsivaizduojamam adresatui. Dažnai tai yra žmogus iš mūsų vaikystės, kuris priimdavo mūsų savirealizacijos apraiškas: „Mama, žiūrėk, ką nupiešiau.“ Kartais ši figūra yra įsivaizduojama – kažkas, ko mes vaikystėje neturėjome, bet tikėjome, kad galėsime surasti. Kitais kartais – tai desperatiška viltis surasti adresatą. Kam gali būti skirtas E. Muncho kūrinys „Klyksmas“? Panašu, kad tai dailininko bandymas surasti kažką, kas galėtų jį išgirsti. Kartais, būdami vaikais, mes prarandame tikėjimą, kad galime būti išgirsti, ir pradedame duoti pasauliui tik tai, ko jis iš mūsų prašo, nesvarbu, ar turime tai savyje, ar ne. Taip susikuria Netikrasis mūsų Aš, o tokia būsena vadinama narcisizmu. Kadangi abejingumo patirčių turime visi, kartais visi pasineriame į savo narcisizmą, vieni daugiau, kiti mažiau. Deja, ši būsena yra savirealizacijos aklavietė.
Psichiatras ir psichoanalitikas James F. Masterson skyrė Tikrąjį Aš ir Netikrąjį Aš. Savirealizaciją jis siejo su Tikrojo Aš pastangomis prisitaikyti pasaulyje, priešingai nei Netikrojo Aš bandymu pritaikyti save pasauliui. Skirtumas subtilus, bet esminis, nes Tikrasis Aš yra orientuotas į gyvenimo uždavinių atlikimą, siekiant sukurti kuo daugiau sąlyčio taškų tarp savęs ir pasaulio. Tuo tarpu Netikrasis Aš orientuotas į neigiamų jausmų vengimą ir pasitraukimą į fantazijų pasaulį.
Savirealizacija – tai tiltas tarp Tikrojo Aš ir adresato, nesant bent vienam iš atramos taškų, tiltas tiesiog negali egzistuoti. Svarbu yra patikslinti, kad savirealizacijai reikia adresato, tačiau iš adresato mes tikimės ne pritarimo. Tikimės būti pamatyti ir išgirsti. Kartais realizuoti save gali reikšti ir visišką aplinkos nepritarimą. Kaip paminėjo vienas iš apklausos dalyvių, „Kai žmogus […] net nejaučia būtinybės sulaukti pritarimo iš aplinkinių“. Manau, jam pritartų ir Galileo Galilei, kuriam pasakyti savo tiesą buvo svarbiau nei išsaugoti gyvybę: „Ir visgi ji sukasi“.
Taigi, apibendrinant, matome, kad savirealizacija – tai nuolatinis procesas, kuris apima savęs pažinimą ir savo individualių savybių panaudojimą, siekiant pritaikyti juos pasaulyje, iš to patiriant pasitenkinimą ir prasmės jausmą. Taip pat tai nuolatinė atsakomybė už savęs išreiškimą ir meilės sau forma. Savirealizacija numato aktyvų dalyvavimą ir įsitraukimą į pasaulį, savo vietos jame paieškas, prasmės siekimą ir adresatą.
Ką gi patartume žmogui, kuris šiuo metu nėra visiškai patenkintas savo darbo vieta? Perskaičius šį straipsnį, pakviestume sąžiningai sau atsakyti į šiuos klausimus:
- Ar tai, ką darau, darau siekdamas būti pasaulio dalimi, ar siekdamas išvengti neigiamų jausmų?
- Ar aš girdžiu savo Tikrojo Aš prašymus? Ko jis iš manęs nori šiandien?
- Kokiame pasaulyje aš noriu gyventi? Ką aš norėčiau jam pasakyti ar duoti?
- Jei nuo kasdienių mano veiksmų priklausytų tai, kad pasaulis taptų toks, kokio aš norėčiau, kokie tai būtų veiksmai?
- Kokius mano gebėjimus reikėtų auginti, kad galėčiau geriau atlikti minėtus veiksmus?
Nuoširdus atsakymas į šiuos klausimus – jau yra žingsnis savirealizacijos link.
Autorė: Jevgenija Puriuškienė
https://www.psyhelp.lt/
