Visiems žinoma, kad tėvų vaidmuo, auklėjimo stilius ir, netgi, asmenybės ypatumai yra neginčijamai svarbūs vaikų vystymuisi, emocinei ir socialinei brandai. Pastaraisiais metais vis didesnio dėmesio sulaukiantis aspektas – tėvų užimtumas. Kol kas šis veiksnys nėra pakankamai ištirtas, todėl vis dažniau atliekami tyrimai, kaip jis veikia vaikų socialinį, emocinį ir kognityvinį vystymąsi.
Siekiama išsiaiškinti, ar tai, kaip tėvai tvarko savo profesinį gyvenimą, kaip suderina savo karjerą ir pareigas namie, turi didelį poveikį jų atžalų elgesiui ir ateities sėkmei.
Vaikai žiūri į savo tėvus kaip į pavyzdį ir dažniausiai imituoja jų elgesį bei požiūrį į gyvenimą. Jei tėvams patinka jų darbas, vertinama karjera, demonstruojamas sveikas darbo ir gyvenimo balansas, jų vaikai yra labiau linkę įgyti šias vertybes ir įpročius.
Priešingai, jei tėvai nuolat jaučia didelį su darbu susijusį stresą, yra pervargę ar perdegę, tai gali turėti neigiamą poveikį jų vaikams. Tyrimai (J. M. Francesconi, 2000) rodo, kad tokių tėvų vaikai yra linkę į elgesio problemas, nerimą ir depresiją, gali turėti akademinių sunkumų ir susidurti su problemomis, kuriant sveikus santykius.
Tėvų įtampa darbe turi įtakos ir bendravimo šeimoje kokybei bei vaikų ir paauglių prisitaikymui socialinėje aplinkoje. Taip pat nustatyta, jog suaugusieji, kurie jaučiasi kontroliuojantys savo profesinį gyvenimą, patiria mažiau streso darbe ir yra ramesni, augina sveikesnius vaikus, kurie rečiau serga peršalimo ligomis.
Šeimose, kuriose tėvai yra nuolat pervargę ir nerimaujantys dėl darbo reikalų, vaikams gali trūkti bendravimo ir emocinio palaikymo. Tai gali turėti neigiamą poveikį pastarųjų gerovei, psichikai ir savivertei bei paveikti vaikų akademinius pasiekimus, trukdyti tinkamam mokymosi procesui, taip pat mažinti motyvaciją ir gebėjimą susikaupti mokslams. Viena iš priežasčių, kad tokie tėvai dažnai negali skirti pakankamai laiko savo atžaloms. To pasekoje atsiranda emocinis atotrūkis tarp jų, apsunksta bendravimas, padaugėti konfliktų.
Svarbu, kad tėvai stengtųsi valdyti patiriamą stresą, bendrautų ir palaikytų savo vaikus emociškai, skatintų sveiką gyvenseną bei gerą emocinę atmosferą namuose. Taip pat sudarytų tinkamas sąlygas stiprinti tarpusavio pasitikėjimą, kad atžalos kreiptųsi pagalbos, jei jaučia nerimą. Tokiu būdu galima sumažinti tėvų darbe patiriamo streso neigiamą poveikį vaikų psichikos sveikatai ir akademiniams pasiekimams.
Straipsnio autorės: Psichologės J. Kadagienė ir D. Dovainytė
