Dažnai organizacijos, sudariusios darbinius santykius su darbuotojais, investuoja į juos, tiksliau į jų mokymus. Taigi, šių santykių metu patiriamos išlaidos yra skiriamos ne tik esamų žinių ar gebėjimų atnaujinimui, bet ir naujų įgijimui.
Apmokydami darbuotojus darbdaviai turi lūkestį, jog jie sąžiningai išdirbs tam tikrą laiką ir kels pridėtinę vertę. Tačiau praktikoje darbuotojui nusprendus palikti organizaciją, yra svarstomas klausimas dėl mokymų išlaidų prisiteisimo.
Darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas atsiranda tada, kai darbuotojas įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, viršijančių jo atliekamam darbui arba funkcijoms keliamus reikalavimus, kurie taip pat suteikia papildomos vertės darbuotojui darbo rinkoje, padidina jo profesinę vertę.
Jeigu darbdavys sieks, kad jam būtų atlygintos darbuotojo mokymo išlaidos, tai turi būti susitarta darbo sutartyje kaip papildomas susitarimas ir aprašytas labai aiškiai. Kokios konkrečiai mokymo išlaidos atlyginamos, kokio jos dydžio, kada atlyginamos ir pan.
Darbo kodeksas numato, kad darbuotojas privalėtų tokias išlaidas atlyginti tik kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva nesant svarbių priežasčių.
Išsamesnį pokalbį su teisininke Edita Nakute rasite paspaudę šią nuorodą: https://www.youtube.com/watch?v=EEwdLCVtr88
